Lietuvoje apie vėžį vis dar per dažnai pradedama kalbėti per vėlai – tada, kai diagnozė išgirstama gydytojo kabinete. Nors turime gydymo įstaigas, specialistus, prevencines programas ir vis daugiau kalbame apie ankstyvą diagnostiką, vis dar per retai keliame esminį klausimą – ar žmogus į sistemą patenka laiku? Būtent ši problema išryškėjo Nacionaliniame vėžio centre vykusioje konferencijoje „Kartu dėl paciento: onkologinės pagalbos koordinavimas Lietuvoje“, kur diskutuota apie visą onkologinio paciento kelią – nuo prevencijos ir ankstyvos diagnostikos iki gydymo, regioninio bendradarbiavimo bei Rytų Lietuvos onkoklasterio kūrimo.

Vilniaus rajono poliklinikos direktorius Evaldas Navickas akcentavo, kad paciento kelias prasideda pirminės sveikatos priežiūros grandyje – nuo informavimo ir prevencinių programų iki pirmųjų tyrimų, ligos įtarimo ir savalaikio nukreipimo gydymui. Jo teigimu, didžiausias iššūkis šiandien yra ne sistemos nebuvimas, o koordinavimo stoka – pacientui vis dar trūksta aiškaus ir nuoseklaus kelio, kuris užtikrintų savalaikę diagnostiką bei gydymą.

Ypač svarbi šio kelio dalis yra ankstyvosios diagnostikos programos. Lietuvoje vykdoma gimdos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, skirta 25–59 metų moterims, kurios metu atliekamas citologinis tyrimas, o kai kuriais atvejais – ir ŽPV testas. Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa skirta 45–74 metų moterims – joms atliekama mamografinė patikra. Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa taikoma 50–74 metų vyrams ir moterims – atliekamas slapto kraujavimo išmatose testas, o esant poreikiui – kolonoskopija. Tuo metu prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa skirta 50–69 metų vyrams, o rizikos grupėms – nuo 45 metų, atliekant PSA kraujo tyrimą.

Nuotrauka: Nacionalinis vežio centras